žėlavoti

מėlavóti, -ója, -ójo Rtr, NdŽ, KŽ, ZtŽ, žė̃lavoti, -oja, -ojo; R, N, M, L 1. intr., tr. gedėti: Dabar sesers ji žė̃lavoja Skdv. Kaip numirė, ale vis tiek žė̃lavoti nebžė̃lavojom Klk. Buvo pasakyta vieną metą žėlavóti Krž. Bene žė̃lavoji bimbalą, sako, kad neturi ko žė̃lavoti J. Žėlavóčiau mergužėlės nor trejus metelius JV429. Brolis žė̃lavojo tris nedėlmečius, sesuo trejus metelius JD1257. Ka jį ir biesas būt pagavęs, nebūč aš žėlavójęs BM85(Brž). Mirus vyrui, žmona žėlavodama jo turėj[o] an kapais vyro gulėti S.Dauk. Bei žemė vaitos (gaus, žėlavos), kožna giminė ypačiai BBZak12,12. 2. intr., tr. gailėtis, ilgėtis: Nežė̃lavok, Povileli, keturims vienos panos neužteks Trk. Iš didesnių namų ejau (tekėjau), žėlavójau PnmR. Kad liežiuvis loja, širdis žėlavoja LTR(Ds). Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu žėlavoji? Ar rūtelių, ar roželių, ar jaunų dienelių? KlpD79. Verks manę motinėlė, žėlavos tėvužėlis TDrIV26(Vlk). Kaip neverkti, kaip nežėlavoti, žada mane tėvužėlis už seno nuduoti LLDII410(Mrk). ║ Daba daug kas žė̃lavo[ja] žė̃lavo[ja] (verkšlena, sielojasi), o jug ans galia eiti dirbti tą žemę Plt. | refl.: Žėlavójas, kam ženijos Brž. Aš žėlavojuos, ka teip padariau Slč. 3. tr. tausoti: Baras, kam jūs grūdus barstot [žąsų lauke neganot], o senelis mane žėlavódavo, kad man kojom šalta Kp. Savo vaiko žėlavót nereikia Aln. 4. tr., intr. taupyti, gailėti prarasti: Pavalgydinti dabar tura žmonys, nežė̃lavoja Eig. Seniui kaip bus nebus, o vaikam nežėlavók Ob. Jeigu savais būtum pirkęs, žėlavótum [daikto] Skp. Nežėlavójo nėmaž skarbo BM89(Brž). 5. intr. Q172, H168, R132, Sut, N, [K] psn. karščiuotis, patirti jausmų antplūdį. \ žėlavoti; apžėlavoti; nužėlavoti; pažėlavoti